Man siuvimas niekada nebuvo tik audinys ir siūlės. Turbūt dėl to, kad siuvimas į mano gyvenimą atėjo kaip terapija, kaip ryšio su iškeliavusia mama išlaikymas. Senos Podolsk siuvimo mašinos skleidžiamas garsas tiesiog ramino mane. Senutė siuvamoji ir dabar dar siūna, nors šalia ir stovi moderni raudona Toyota.

Todėl suburti į kūrybines dirbtuves man labai norisi. Parodyti, kad siuvimas daro stebuklus. Siūt kartu galima švenčiant gimtadienį, ruošiantis  svarbiom šventėms ar norint pabūt su brangiais žmonėmis.

Pačios pirmos dirbtuvės buvo Vilniaus vaikų onkohematologijos skyriuje. Jaudulys buvo didžiulis, bijojau nuvilti. Bet vaikų ir mamų šypsenos mane nuramino , o kokius gražius vabaliukus visi pasisiuvo 🙂