Aš dievinu istorijas. Filmai, knygos sukurti pagal tikras istorijas, daiktai ir vietos su istorijom. Istorijų mano gyvenime ir aplink yra begalo daug, tai mano turtas.
Visi mano žaislai yra su savo istorijom. Tinklaraštis irgi apipintas istorijom. Kai nusprendžiau, kad tinklaraštis startuos po 30 dienų, net nepažiūrėjau, kokia tai bus diena. Birželio 27- diena, kai mano mama pavirto paukšteliu. Ta diena atvedė siuvimą į mano gyvenimą. Nuo tada ir prasidėjo Lapės ir džemo istorija.
Lapės iš tiesų gyvena mano dieduko lagamine ir ne šiaip lagamine, o lagamine, kuriame kažkada seniai seniai, mano tėtis su mama vežiojo pardavinėti tulpes, kurias augino mano močiutė.
Vieną rytą kieme pamatyta lapė irgi tapo tinklarščio istorijos dalis, nes ją pamčiau, kaip tik tada, kai sukau galvą dėl pavadinimo.
O džemas… 🙂 džemu kvepia mano vaikystė. Jį virdavo močiutė, virdavo mama, dabar verda tėtis. Tas uogų ir vaisių kvapas, išrykiuoti apversti stiklainiukai virtuvėje ant grindų… Reik ir man išmokti virti džemą.

Mano komodos stalčiuose galima rasti nemažai tekstilės gaminių, kurie yra tiesiog prisiminimai. Jų niekas nemato, nes nenešioju,nenaudauju. Kilo mintis prikelti prisiminimus su lapėm. Taip gimė lapė, kurios drabužiai pasiūti iš močiutės skarelės. Lapės auskarai iš sutrūkusių močiutės karolių. Ir dabar tie prisiminimai nebedulka stalčiuje, jie mane džiugina kasdien.
Taip prikelti galima ir brangų vaiko drabužėlį, pirmo pasimatymo suknelę, o gal promočiutės siuvinėtą servetėlę. Tegu prisiminimai nedulka stalčiuose ir lentynose 😉